Neeilinė fotosesija. Ne modelis, ne klientas, o tas, kuris kasdien šalia – mano Žmogus.
Mano Vyras. Mano artimiausias draugas, mano tylus ramstis, tas, kuris laiko už rankos, kai kelias tampa slidus. Tas, kuris tiki manimi net tada, kai pati imu abejoti.

Jis dažnai pasirodo mano nuotraukose – kaip modelis, pagalbininkas, kritikas, šviesos patikrintojas, bet šįkart viskas buvo kitaip. Šįkart norėjau pasakojimo apie Jį.

Prie jūros, kur bangos skalauja uolienas, o akmeninės arkos slepia tūkstančius metų istorijos, vanduo buvo šaltas, bet gaivinantis – lyg gyvenimo kontrastai, kurie primena, kiek daug grožio telpa tarp šilumos ir šiurkštumo. Kaip ir Jis – tvirtas, bet švelnus. Ramus, bet kupinas polėkio.

Jis man – atrama. Tarsi siena, į kurią atsirėmus pasidaro lengviau kvėpuoti. Su juo sunkumai – nebe tokie sunkūs, o džiaugsmas – dar sodresnis.
Kartu ieškom, juokiamės, kartais tylim, bet visada esam – kartu. Ir tas kartu man yra viena brangiausių dovanų gyvenime.

Tai pasakojimas apie Jį. Apie Žmogų, kuris nėra tik šalia – Jis yra dalis visko.
Tai nebylus apkabinimas, švelnus atokvėpis, pasakojimas, kurio vertė – ne žodžiuose, o buvime…

DAINIUS