...ach, tas išdykaujantis pavasaris, vis dar besikeičiantis oras, vieną dieną - žadindamas gamtą žalumai ir žydėjimui, o kitą - vėl stingindamas sustojimui, paslepiantis saulę po dangaus debesų šydu. Dovilė pabaigia pokalbį su dar viena studente, atsilošia kėdėje ir pažvelgia pro langą, bet jos mintis pasigrobia vėjo gūsis ir nusineša.... į vaikystę...
Ir štai ji bėga taku, vedinu pro nuostabią aukštų medžių alėją, jai smagu bėgti, įsivaizduojant, kad ji princesė, o šis takas veda į karaliau rūmus. Vėjas kedena medžių lapus, o liaunesnės šakos tarsi pradeda šokti, Dovilė išgirsta vėjo ir medžių muziką, pradeda suktis, jai taip lengva gera, visos mintys paleistos pavėjui, ji tiesiog mėgaujasi gamta, šypsosi. Jai norisi laisvės, tad akimirksniu griežtai susegtą kuodelį ji paleidžia, papurto plaukus ir krenta į pievą. Dabar stebi, kaip medžių šakos gaudo debesis, tarsi piemenėlio vytelė gena aveles. Tuomet ji išgirsta, kaip ją kviečia namo senelė, gyvenanti čia, visai netolies, prie Nemuno. Dovilė pakyla ir lėtai nueina.
Ji pamena Nemuną, kuris kas kart keičia savo vandens spalvą, kuris kartais kaip veidrodis, o kartais kaip putota jūra. Lietai užlipa lipeteliu, čia kiek vėsiau, norisi jaukaus megztinio, Dovilė apsigaubia juo, jaukiai save apkabina, kas jai primena mamos ir močiutės apkabinimus, pasidaro gera ir jauku, nesvarbu, kad pučia vėjas, ji šypsosi ir žiūri į tolį. Kaip greitai teka vanduo...kaip ir laikas. Lėtai eina liepteliu iki jo galo, tarsi norėdama palydėti upės tėkmę. Pritupia ir bando paliesti vandenį. Jis dar vėsus, bet maloniai vėsus.
Dovilė pažvelgia į saulę, ji arčiau laidos, vakarėja. Paspartinusi žingsnį, grįžta į kambarį. Čia šilta. Ji nusirengia, lieka su marškinėliais ir patogiai įsitaiso ant krėslo. Čia pat guli eskizai jos naująjai kolekcijai. Lėtai juos paima ir nusišypso - kaip ji myli savo darbą, koks ilgas ir vingiuotas kelias buvo iki to, kur ji esanti dabar. Pakelia ant žemės nukritusį pieštuką ir pradeda piešti.

DOVILĖ