Neretai gyvenimas mus pasuka netikėta kryptimi, išmuša iš ilgai eito, pažįstamo kelio. Pasidaro nejauku – atsiremi į nežinomybę...
Bet prisimenu seną patarlę: kai užsidaro durys – kažkur atsiveria langas. O kartais tas langas atsiveria į dar gražesnį, įdomesnį vaizdą, nei tikėtasi.
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio – gebėjimo pamatyti šviesą tamsoje, priimti pokytį kaip naują patirtį, net jei jis nesmagus.
Jurga...
Gaivaus vėjo gūsis plūsteli į jos veidą, trumpam sustabdydamas kvėpavimą. Ji įkvepia giliai, taip giliai, kad ima suktis galva. Užsimerkia. Pajunta, kaip nuo galvos švelniai slysta šalikas. Ji leidžia jam slysti – lengvai pagauna jo kraštą. Atsimerkia. Šalikas plazda vėjyje, tarsi burė, padedanti pasukti norima kryptimi. Jurga nusišypso. Jaučia vėjo ir vandens harmoniją. Kvapas toks gaivus. Taip gera.
Laivas lengvai siūbuoja. Basomis kojomis ji jaučia denio grindų faktūrą. Jai patinka žengti nevaržomai, eiti savo tempu.
Žvilgsnis nuslysta į kitą upės krantą. Ji žino – laivas ją perkels ten, kur laukia nauja pradžia. Nežinia, kas jos ten laukia, bet baimės nėra. Ji lėtai vaikšto deniu, suknelės audinys švelniai glaudžiasi prie kojų. Vėl šypsena. Ji atsiremia į laivo priekį, paskui lėtai atsisėda. Ji viena. Ir jai gera.
Su ja – dangus, vanduo, debesys, miško kvapas. Ji – gamtos dalis. Atsigula, kad galėtų laisvai žiūrėti į dangų. Mintys kyla aukštai, toli. Gera...
Vakarėja, darosi vėsoka. Jurga prisimena, kad netoliese yra vyro megztinis. Ji apsivelka jį – šilta, jauku. Pajunta jo kvapą. Nors jo šalia nėra, ji jaučia jo palaikymą. Buvimą. Tą, kurio labiausiai reikia.
Prisėda prie stalelio, įsipila kavos. Šiltas gurkšnis dar labiau sušildo.
Upė primena apie gyvenimo tėkmę, apie pokyčius, apie artėjantį persikėlimą į kitą krantą.
Ta nežinia – jau nebegąsdina. Ji netrikdo ramybės.
Jurga susikelia kojas, įsisupa į šiltą pledą, apsiauna jaukias kojines. Mėgaujasi vakaru.
Kaip gera...

JURGA LAIVE