Ankstyvą rytą danguje vyko paslaptingi debesų burtai – atrodė, kad lyg kas pieštų žaismingą mintį, sprendžiant, ar leisti lietui apkabinti žemę. Saulė bandė žvilgčioti pro tankų debesų šydą, o oras sklandė tarp darganos pažado ir švelnios ramybės. Jūratė, niekada nesutinkanti pralaimėti jokiai nuotaikai ar orui, stovėjo priešais veidrodį su lengva šypsena. Sportinis krepšys jau laukė, lyg neišvengiamo nuotykio palydovas, pripildytas spalvingų aprangų ir padelio raketės – tikrų draugų jos ryto rituale.
Įsikibusi savo mėgiamą sporto krepšį, ji lėtai pravėrė duris ir pajudėjo į aikštelę, kuri įsikūrusi tarp išdidžių, galvas iškėlusių pušų. Kvapą gniaužiantis sakų aromatas priminė vaikystės pasakojimus, kai kiekvienas lauko kvapas spinduliuodavo ramybę ir jėgą. Tą akimirką jos mintyse gimė vidinė mantra – gamta, sportas ir valia sukuria stebuklus.
Kai tik Jūratė ėmė raketę į rankas, dienos rūpesčiai pasiliko už jos. Kamuoliuko bumsėjimas į aitrias tinklo stygas susiliejo su gamtos garsais, o susikaupimo akimirka leido jai jaustis kaip visatos centre. Ji ir raketė – tai duetas, įveikiantis atskriejančius iššūkius kamuoliukų pavidalu.
Prasidėjo ne tik sportas – prasidėjo pokalbis. Tarp jos ir žaidimo, tarp susikaupimo ir juoko, tarp netobulo smūgio ir tobulos akimirkos.

Bum-bumbum-bum, švilptelėjimas, atsimušimas į sienelę – ritmingas garsų orkestras ištrynė viską, kas nereikalinga. Liko tik šokantis kūnas ir nepertraukiamas ryšys tarp rankos, raketės, kamuoliuko ir pušų spyglių švelnaus prisilietimo šiltam vėjui skrodžiant.
Nuo kiekvieno jos žingsnio ant aikštelės grindinio sklido tyra energija. Kiekvienas atmuštas kamuoliukas bylojo, kad valia visada nugali – nesvarbu, ar tai žaidimo taškas, ar gyvenimo išbandymas. Jos figūra – stipri ir grakšti – liudijo ne tik aistrą sportui, bet ir begalinę meilę judėjimui.

JŪRATĖ